Nepriklausomybės paskelbimo šimtmetį švenčiančioje Lietuvoje matomos ne vien tik iškilmingos eisenos su Trispalve, girdisi vieningai choru giedama Tautiška giesmė ar visuomenės veikėjų komentarai bei pamąstymai apie Vasario 16-osios reikšmę viešose diskusijose ar spaudoje, tačiau tai ir Lietuvos meno pasaulio atstovų – muzikantų, dailininkų, kino kūrėjų – veiklos pristatymų metas. Lyg iš gausybės rago pasipylė menininkų kurti ir Vasario 16-osios paminėjimui skirti meno darbai: išleistas Aistės Smilgevičiūtės ir Skylės kūrinys „Sudainuokime Lietuvą“, menininkė Jolita Vaitkutė pristatė savo autorinius darbus parodoje „Signatarai“, o kino teatrų salės lūžo nuo lankytojų filmuose „Stebuklas“, „Grąžinti Nepriklausomybę“ ir „Pelėdų kalnas“. Ir tai tik keletas darbų pavadinimų, kuriuose vienaip ar kitaip buvo įamžinti tautos istorijos epizodai iš pastarojo šimto metų laikotarpio.
Švenčianti Lietuva neseniai dovanų gavo dar vieną šimtmečio progai skirtą meninį kūrinį. Šalia prieš tai išvardintų menininkų vardų ir jų darbų į eilę stojo muzikanto ir žurnalisto, kartas nuo karto Pankų tėvu pavadinamo Nėriaus Pečiūros-Atsuktuvo sukurtas muzikinis-dokumentinis kino filmas „Lietuva – tai jėga!“ (režisierius V. Grigas). Nors naujoji kino juosta taipogi pasakoja apie mūsų tautos istoriją, tačiau tai atlieka kiek kitokiu, netradiciniu kampu, nes filme „Lietuva – tai jėga!“ yra vaizduojami tie herojai ir įvykiai, kurie paprastai nėra sutinkami istorijos vadovėliuose ir yra žinomi tik siauram ratui žmonių. Kaip teigė filmą pristatantis N. Pečiūra, tame filme yra pasakojama apie Lietuvos pankus, metalistus, visą neformalų jaunimą, kurie tarp 1983 ir 1991 metų kariavo su KGB, neklausė savo tėvų, grojo savo muziką, darė savo festivalius, o vykstant tam procesui sugriuvo ir Sovietų Sąjunga“. Filmo renginyje socialiniame tinkle „Facebook“ yra rašoma taip: „ką tais laikais matė patys, filme liudija roko muzikantai. „Lietuva – tai jėga!“ – taip pat ir muzikinis pasakojimas. Jame skamba antisovietinis rokas, grupių „Genocidas Raudonajam Interventui“, „WC“, „Už Tėvynę“, „Hidroelektra“ ir „Fojė“ dainos“.
Dega Varveklio komjaunimo bilietas. Kadras iš filmo „Lietuva – tai jėga!“
Filmo atskaitos tašku tampa 1983 metai. Jau prabėgo keletas mėnesių po to, kai Sovietų Sąjunga palaidojo ilgametį šalies vadovą Leonidą Brežnevą. Tačiau ne visa Sovietų Sąjunga (ypač šalies piliečiai) yra suinteresuota Brežnevo mirtimi. Daugeliui svarbi atsiradusi viltis pagaliau jaustis bent šiek tiek laisviems, turėti teisę reikšti savo įsitikinimus, nepriklausomai nuo to, kaip į tai reaguos sovietinė valdžia. Ir tuo pačiu metu Vilniuje būsimasis pankroko grupių „WC“ ir „Genocidas Raudonajam Interventui“ vokalistas Vykintas Darius Šimanskas, geriau žinomas Varveklio pseudonimu, šalia daugybės sovietine sistema nesitenkinusių asmenų taip pat pradeda savo protesto kelią prieš šalies valdžią įvairiausiais įmanomais būdais: nuo savo komjaunimo bilieto sudeginimo iki lėktuvo užgrobimo bei bandymo pasprukti į Vakarus. Ir elgdamasis priešingai negu griežtai liepia sovietinis elgesio kodeksas, Varveklis tampa vietinės KGB taikiniu bei pastarųjų kaskart yra bandomas sukompromituoti.
Tačiau „Lietuva – tai jėga!“ neapsiriboja vien tik pasakojimu apie Varveklį. Šiame dokumentiniame pasakojime yra bandoma parodyti, kaip tais perestroikos ar glasnost laikais gyveno visas Lietuvos neformalusis jaunimas, kuris ne ką mažiau kovojo už laisvą Lietuvą negu Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai. Jeigu pastarieji Lietuvą prie Nepriklausomybės atkūrimo per politinius sprendimus galiausiai atvedė 1990 metų kovo 11-osios naktį, tai tuo pačiu metu įvairiausi pankai, metalistai, ir kiti neformalaus jaunimo atstovai skleidė savo idėjas, šalį bei tautą daugiau laisvindami per kultūrinius renginius ir įvykius, kaip pavyzdžiui, „Roko maršas“, festivalis „Vilnius Underground‘89“ ar 1990 balandžio 8-ąją įvykęs protesto koncertas prie Spaudos rūmų prieš sovietų kariuomenės agresiją. Apie įvykius filme liudija įvairūs tuometiniai roko muzikos veikėjai: Andrius Mamontovas, Kastytis Minkauskas iš punk grupės „Turbo Reanimacija“, Kristijonas Vildžiūnas ir Zigmantas Butautis iš grupės „Šiaurės kryptis“, vienas „Roko maršo“ organizatorių Gintautas Babravičius bei Marius Šulcas iš „Jaunimo muzikos klubo“.
Kalbant apie techninius „Lietuva – tai jėga!“ aspektus, visų pirma reikėtų pabrėžti faktą, kad N. Pečiūros statytas filmas, kaip jis pats teigia, buvo pastatytas visiškai be jokių paramos fondų pagalbos, savomis rankomis. Filmą, kaip ir savo muzikinius albumus bei vaizdo klipus muzikiniams kūriniams, N. Pečiūra kūrė naudodamasis DIY (angl. Do it yourself – pasidaryk pats) metodu. Filmo scenoms nufilmuoti neprireikė milžiniškų sumų. Pavyzdžiui, rodomus vaizdus su tankais Sausio 13-osios naktį prie Spaudos rūmų pakeitė 3D technologija sumodeliuoti tankai, o scenai, kurioje pasakojama apie Romo Kalantos susideginimą ir visą 1972-ųjų Kauno pavasarį, buvo nufilmuotas berniukas, sėdintis prie elektros skydinės ir grojantis akustine gitara.
„O, Romai, Romai Kalanta, kada bus laisva Lietuva?!“ Kadras iš filmo „Lietuva – tai jėga!“
Besidomintys N. Pečiūros asmenybe, jo patirtais išgyvenimais ir istorijomis tuo laikotarpiu, filmą gali įvardyti kaip to paties N. Pečiūros dar 2002 metais parašyto ir išleisto autobiografinio romano „Aš ir Atsuktuvas“ savotišką ekranizaciją. Kaip ir knygoje, filme yra minimi tokie įvykiai, kaip Varveklio ir Atsuktuvo grupės „WC“ pirmosios dainos „Aš nuplikau nuo peroksido“ sukūrimo istorija ar Trispalvės iškėlimas ant LTV lango S. Konarskio gatvėje. Tiesa, skirtingai nei filme, kurio herojus buvo Varveklis, romano „Aš ir Atsuktuvas“ centrinė figūra yra Varveklio bendražygis Atsuktuvas.
Atskiro paminėjimo nusipelno ir „Lietuva – tai jėga!“ garso takelis – filme muzika naudojama tarsi perėja nuo vienos pasakojamos istorijos prie kitos. Viso filme nuskamba 10 pankroko himnų. Kūrinių tekstai (pavyzdžiui, daug raketų turi sovietai / dar daugiau – amerikiečiai / nėra ateities ar šiandien glasnost‘, daug kas galima / galvom į ateitį, širdim – į Staliną) puikiai papildo filme dėstomus įvykius, ir nors daugiausiai kūrinių yra sukurti grupių „WC“ ir „Už Tėvynę“, kuriose grojo ir filmo autorius N. Pečiūra, taip pat nuskamba ir žinomos grupės „Fojė“ kūrinys „Mes visi“ bei daugiau pogrindyje žinomų pavadinimų – „Hidroelektra“ ir „Genocidas Raudonajam Interventui“ – kūriniai.
Be visų pagyrų filmui, neišvengta ir trūkumų, kurie lengvai galėjo būti ištaisyti (o gal ir ne). Stebint „Lietuva – tai jėga!“ kartais atrodė, kad visas pogrindžio jaunimo judėjimas būrėsi tik aplink Atsuktuvo ir Varveklio asmenybes ir jų grupes, kadangi filme per mažai buvo (ar iš viso beveik nebuvo) skirta dėmesio kitoms ir ne ką mažiau Lietuvos pogrindžio kultūrai svarbioms muzikinėms grupėms. Galėjo būti įtrauktas pasakojimas apie punk muzikos Lietuvoje pradininkus „Sa-Sa“ ar avangardistus „Ir visa tai kas gražu yra gražu“ (grupės narys Artūras Šlipavičius tikrai būtų turėjęs ką papasakoti). Trūko ir dabartinio pogrindžio atstovų komentarų apie filme minimus įvykius, jų apmąstymų. Ir kas iš to, kad visa tai vyko? Ponas Nėrius tikrai būtų galėjęs kad ir savo bičiulio Marijaus Bernoto-Maruko iš grupės „Sportas“ paprašyti kokio nors komentaro filmui apie tuometinius įvykius iš dabarties perspektyvos.
Vis dėlto įspūdžiai apie muzikinį-dokumentinį filmą „Lietuva – tai jėga!“ yra daugiau teigiami negu neigiami. Filmas nusipelno būti parodytas platesnei auditorijai (kad ir per LRT Kultūrą). Jis sudomintų ne tik melomanus ar pogrindžio veikėjus, bet ir, pavyzdžiui, istorijos ar sociologijos studentus (N. Pečiūra buvo užsiminęs, kad filmą turėtų greitu metu pamatyti ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentai). Autorių galima pagirti už nuoširdų darbą kruopščiai kuriant filmą bei norą pademonstruoti originalų ir kiek netradicinį pasakojimą apie XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio įvykius Lietuvoje, taip pat ir už naujai (bei specialiai filmui) perrašytus kūrinius: grupės „Genocidas Raudonajam Interventui“ grėsmingąjį „Žudikas“ bei grupės „Už Tėvynę“ hito „Mums reikia naujo vado“ pirminio teksto įtraukimą į filmą. Kita vertus, filme galėjo atsirasti daugiau archyvinės-istorinės vaizdo medžiagos, trūko ir kiek platesnio pašnekovų, kalbančių apie Sovietų Sąjungos griūtį Lietuvos pogrindžio kultūros kontekste, spektro.
Leave a Reply