Nepaisant visų viešojoje erdvėje gvildenamų Lietuvos problemų, dabartimi ir ateitimi tikintys primena, jog valstybė išgyvena saugiausią ir turtingiausią istorijoje periodą. Įrodyti šio optimistinio teiginio realumą padeda keli esminiai faktai: valstybės turtingumą įrodo ekonominiai rodikliai, saugumą – priklausymas galingiausiam pasaulio istorijoje kariniam aljansui. Tačiau pasiektas progresas menkai teguodžia – lietuvis istorinius šalies laimėjimus ir juo labiau dabartį yra linkęs lyginti, visų pirma, su turtingesniais, „pažangesniais“ Vakarais, todėl lyginamieji Lietuvos istorijos argumentai netenka prasmės, visuomenės mąstysenoje užtikrintai dominuoja nerealizuotų lūkesčių vaizdinys.
Greta materialių argumentų optimistų stovykla priduria: Lietuvos gyventojas gali džiaugtis pilietine, asmenine laisve, palankiomis savirealizacijos sąlygomis, kitaip tariant, esminėmis vakarietiškomis vertybėmis, užbaigiančiomis pilnaverčio gyvenimo dėlionę. Po šių papildomų teiginių atpažinti sėkmingiausią Lietuvos istorijoje periodą tampa dar paprasčiau. Iš principo toks vertinimas yra teisingas ir turintis potencialo padaryti kasdienybę (bent jau suvokimo lygmenyje) labiau pakenčiamą. Tačiau.
Nors išorinio saugumo pasiekimai veikia kiekvieną be išimties Lietuvos gyventoją, greta plačiai paplitusi nuomonė, jog turtingas ir pilnavertis gyvenimas tėra mažam, privilegijuotam visuomenės sluoksniui pasiekiama svajonė. Išlieka didžiulės, sinoniminę reikšmę turinčios problemos: socialinė atskirtis, menkos pajamos, skurdas ir t.t., kitaip sakant, veiksniai, skatinantys gyvybingos tautos dalies nutekėjimą į vartotojišką gerovę sėkmingiau užtikrinančias valstybes. Iš tiesų, per ketvirtį amžiaus pasiektų laimėjimų pabrėžimas, nors ir naudojamas kaip priemonė pakelti visuomenės dvasią, tampa dar vienu lūkesčių neatitinkančios tikrovės įrodymu. Optimizmo dozė plačiųjų gyventojų sluoksnių neapsvaigina, kadangi pilietis, įvertindamas liaupsių „progresui“ turinį, arba nesuvokia jų vertės (kaip kad saugumo atveju), arba, palyginęs (pavyzdžiui, valdžios priminimus, esą gyvenimas tik „gerėja“) su faktine savo padėtimi ir, suprantama, matydamas neatitikimą, padaro išvadą: gėrybėmis (tiek materialiomis, tiek ne) naudojasi tik saujelė privilegijuotų, tebelieka susiskirstymas į pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais atsiradusius „laimėjusius“ ir „pralaimėjusius“. Skirstymas į gerove besimėgaujančią korumpuotą mažumą ir materialiai bei dvasiškai skurstančią daugumą suvokiamas kaip tiksliausiai realybę nusakantis apibendrinimas.
Ar esame aklavietėje? Būkime realistai ir pripažinkime – per trumpą laiką Lietuvos gyventojų pajamos reikšmingai neišsipūs. Neįvykus ekonominiam stebuklui, artmiausiais dešimtmečiais statistinio lietuvio pajamos bus mažesnės nei vidutinio anglo, vokiečio ar prancūzo ir net pati inovatyviausia politinė jėga negali to pakeisti. Ar gali pasitenkinimas gyvenimu Lietuvoje padidėti piniginės dydžiui nepakitus? Ekonomisto Raimondo Kuodžio Lietuvoje populiarinama laimės ekonomikos teorija sakytų, jog gali.
Nors tyrimai rodo, kad turtingesnėse šalyse gyvenantys žmonės yra vidutiniškai laimingesni už mažiau pasiturinčių šalių gyventojus, taisyklė nėra universali – pasiekus tam tikrą pajamų lygį, laimės lygis nebedidėja. Tai tėra viena pasitenkinimo gyvenimu sąlyga, tuo tarpu laimės ekonomika nagrinėja ir kitas, susijusias su teisingumo klausimais. Pavyzdžiui, ar kasmet iškepamas vis didesnis pyragas paskirstomas teisingai? Ar pajamos gaunamos sąžiningai? Ar egzistuoja lygios starto galimybės? Žmonės, kurių patirtis į pastaruosius klausimus atsako „ne“, ilgainiui praranda pasitikėjimą savimi ir aplinka, pastebimai suprastėja psichologinis šalies klimatas. Kartais labiau nei finansinių perspektyvų nebuvimas gniuždo valdančiųjų arogancija, atotrūkis nuo visuomenės, viešo intereso iškeitimas į specifinių grupių aptarnavimą. Pridėkime „žiurkių lenktynes“: besaikį turto kaupimą, virstantį galios ir statuso simbolių siekimu, taip kurstant galimybių socialiniais laiptais pakilti neturinčiųjų aistras ir iššaukiant pastarųjų frustraciją (tokių lenktynių viena pasekmių/pavyzdžių – dalies atostogų grįžtančių emigrantų neskoningas puikavimasis užsienyje įgytais pinigais ar prestižo simboliais (brangūs automobiliai, namai ir t.t.)). Pastaroji – klasikinė vartotojiškos visuomenės problema, tačiau prisiminkime, jog kartais tėvynėn grįžę emigrantai nusivilia visų pirma ne gerokai mažesniu atlyginimu, o slegiančia šalies atmosfera. Pagerinus moralinę šalies būklę dešimčių tūkstančių išvykusių nesusigrąžinsime, bet bent jau abejojantiems nesuteiksime papildomos priežasties išvykti.
Bet kartais labiau norisi kalbėti ne apie ekonomiką. Norėdami identifikuoti nesisekimo priežastis, negalime pasiduoti negailestingam skaičių diktatui (šie rodo Lietuvos sėkmę). Atsakymų privalu ieškoti ir vertybinėje, idėjinėje plotmėje, būtina nagrinėti neapčiuopiamus, skaičiais neišreiškiamus fenomenus. Ši sfera visuomet buvo tautos elito atsakomybė – grupės dvasios aristokratų, besirūpinančių „teisingesnės“ visuomenės sukūrimu, vystymu ir išlaikymu. Tautos elito reiškiamos vertybės, tas nihilistų ir galios teoretikų nurašomas objektas, didžiųjų sukrėtimų/pokyčių laikotarpiu tapdavo galingu ginklu, įtraukiančiu skirtingus visuomenės sluoksnius į vieną judėjimo trajektoriją. Lietuvių tauta, struktūrinių pokyčių ir sukrėtimų laikais – 1989–1991 m. – suvokė, jog gerovė nesukuriama per dieną bei susitaikė su stabilumo, užtikrintumo ir saugumo praradimu mainais į atsakomybę, krentančią už savarankiško kelio pasirinkimą ir laikinai iškeitė materialią gerovę į taip trokštamą socialinę (tuo pat metu visuotinės materialios naudos perspektyvai išliekant vienu svarbiausių motyvų). Lietuvos nelaimei, po nepriklausomybės atkūrimo valstybės, tautos, bendrojo gėrio sąvokos nustojo teikti prasmę, idėjomis grįstą gerovės kūrimą pakeitė bendrujų reikalų tvarkymas UAB‘o principais, o kuomet valstybę apibrėžia UAB‘o logika, išvykstama tą pačią akimirką, kai užsienyje pasiūlo „daugiau“. Visišką krachą bendruomenę jungiančios idėjos beveik patyrė praėjusią vasarą, kuomet vietoje gyvos komunikacijos tarp valdžios(+ekspertų) bei visuomenės, pristatant naujojo Darbo Kodekso priėmimo būtinybę tikintis spartesnio ekonominio augimo, turėjome niekinamą žiūrėjimą į „modernaus DK neskaičiusias“ mases. Pataisyti visuomenę skaldantį dokumentą, taip dirbantiesiems suteikiant daugiau (psichologinio) saugumo, kažkodėl nenorėta. Darbo Kodekso priėmimo procesas tapo vienu iš daugelio sergančios valstybės simptomų.
Naudinga iš naujo įvertinti tarpukario Lietuvos patirtį. Pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio pabaigoje, 1927 m., iš Lietuvos išvyko daugiau nei 18 tūkst. žmonių, tačiau antrąjį dešimtmetį emigracijos srautai stabilizavosi ir 1938 m. Lietuvą paliko vos keli tūkstančiai gyventojų. Vargu ar šį rodiklį galėtume paaiškinti ekonominiais argumentais, kadangi Lietuva, nepaisant spartaus ūkio augimo, vis vien vilkosi Europos uodegoje. Vadinasi, egzistavo kitos, su ekonomine logika prasilenkiančios, priežastys. Vienas pavyzdys puikiai iliustruoja skirtumus tarp pirmosios ir antrosios respublikų. Tarpukario Lietuvoje buvo keliamas pagrįstas klausimas, ar ateityje užteks maisto gausėjančioms burnoms išmaitinti, tuo tarpu šiandien baiminamės, jog burnų gali apskritai nelikti.
Lietuva nepatiria staigių, žemės drebėjimui prilygstančių sukrėtimų. Didysis šiandienos Lietuvos sukrėtimas šliaužia lėtai, tačiau užtikrintai ir negailestingai. Lengvus sukrėtimus šalis patiria kiekvienais metais, paskelbus naujausius išvykusių, nuskurdusių, prasigėrusių ir nusižudžiusių duomenis. Toks ilgą laiko tarpą trunkantis sukrėtimas turi tik dar katastrofiškesnes pasekmes, sukuriančias poreikį atgaivinti solidarumu paremtą gerovės idėją, idėją, išeinančią už abstrakčios sąvokos ribų ir įgaunančių reikšmę bei prasmę politikoje, ekonomikoje, kultūroje.
Akivaizdu, jog problemų daugiau nei jų sprendimų. Tačiau neabejotina tiesa ši: tauta praeityje yra parodžiusi sąmoningumą ir pasiryžimą susitaikyti su nepatenkintais poreikiais, jei tiki, jog tai tik tarpinė būsena visapusiškai geresnio gyvenimo link, jei tuo tiki ir valdantieji, neapsiribojantys tikėjimo simuliacija ir iš tiesų tenkinantys tik specifinius interesų grupių norus.
Didžioji Lietuvos problema – kompleksinė, apimanti ne tik ekonominius, bet ir socialinius, psichologinius, idėjinius klausimus. Neturime greito, visas problemas išspręsiančio recepto (ar bent jau daktaro, galinčio jį išrašyti), bet turime galimybę dalintis idėjomis, be kurių pilnaverčio gyvenimo dėlionės negalima nei pradėti, nei užbaigti. Ir nors idėjomis sotus nebūsi, vieno privalumo negali paneigti niekas – nieko nekainuodamos, idėjos pajėgios keisti gyvenimus.
Leave a Reply